Naujienos

Viena atsistatymo istorija

 

Spalio mėnesį organizavome vienos dienos seminarą psichikos sveikatos paslaugų vartotojams. Jame dalyvavo Lesley Smith iš Škotijos atsistatymo tinklo (Scottish Recovery Network). Lesley ekspertizė – pirmiausia jos pačios kaip psichikos sveikatos sistemos vartotojos patirtis. Savo asmenine patirtimi dalijosi ir kiti seminaro dalyviai. Daug diskutuota apie atsistatymo (recovery) sampratą. Šiame straipsnyje pristatome vienos iš dalyvių, atsistatymo istoriją.

Atsistatymas, sveikimas, remisija – man labai priimtini žodžiai. Pirmą psichozės epizodą patyriau 1996 m. Po antrojo, 1999 m., tapau neįgali. Gydytojas tuomet pasakė, kad turėsiu visą gyvenimą gerti vaistus. Tad ar aš turiu vilties visiškai pasveikti? Ar aš galiu išsikelti arba turėti tokį tikslą, kai be pertraukos ir jau daugelį metų vartoju daug vaistų?

    Mano kasdienybė – tai antidepresantai, neuroleptikai, ilgojo veikimo neuroleptikai (daugiau kaip 15 metų „stažas“ – neuroleptikų politerapija, t. y. ne vienos, o kelių rūšių neuroleptikai), normotimikai, trankviliantai. To rezultatas – sparčiai blogėjanti fizinė sveikata: antro tipo diabetas, aukštas cholesterolio lygis (10, kai norma 5, taip pat nuolat geriu vaistus), odos ligos (egzema), nutukimas (antsvoris), vis prastėjanti dantų būklė ir t. t. Nors paskutinį kartą buvau hospitalizuota 2005 m. Tiesa, keletą kartų gydžiausi dienos stacionare.

    Po antrojo psichozės epizodo, kai sveikata buvo labai silpna, mane gydęs psichiatras man ne kartą sakydavo, kad viena mergina dirba, kita mokosi, nors vartoja tuos pačius vaistus, kaip aš. Buvau sutrikusi, praradusi pasitikėjimą savimi, socialinius ryšius, tuomet man buvo sunku tuo net patikėti.

    Situacija pradėjo gerėti nuo 2008 m., kai su pirmąja grupe pradėjau naudotis psichosocialinės reabilitacijos paslaugomis, pusę metų gavau stipendiją. Kai artimieji nupirko nedidelį, 21 kvadrato būstą, pasijutau saugesnė, baigiau socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikacinius mokymus, pradėjau ieškoti darbo. Greit bus šešeri metai, kai dirbu socialinėje įmonėje „Neįgaliųjų Naujasis teatras“. Esu projektų vadybininkė, vertėja, epizodinių vaidmenų aktorė. Šiemet pirmą sykį, jau nebe pacientų spaudoje, po š. m. birželio 25 d. konferencijos Vienoje „Orumas teisme“ (angl. Dignity at Trial), į kurią vykau kaip VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atstovė, atvirai atsiskleidžiau, kad esu pacientė ir save laikau pažeidžiamos grupės atstove, esu priklausoma nuo gydytojų ir jų išrašomų vaistų.

    Jaučiu mažesnę baimę kalbėti apie savo ligą. Anksčiau bijojau pakenkti savo giminėms. Be to, jaučiu, kad mano laikas senka – dėl įvairių, taip pat ir fizinių ligų, ateityje bijau nebegalėti būti aktyvi, darbinga, įsitraukianti, prisiimanti įsipareigojimus. Gydytoja per paskutinį apsilankymą pasakė, jei teks pridėti nors vieną vaistą, aš jau nebegalėsiu dirbti. Tad mano perspektyvos liūdnos, varančios į depresiją. Pagrindinė mano problema šiuo metu – rudenį ir žiemą atsirandanti, anot gydytojos, „atkakli“ nemiga. Labai sunku nemiegojus eiti į darbą, o prie depresijos jau pripratau – dažnai sakau, kad ji man kaip sesuo.

    Norėčiau pacituoti Karlą Gustavą Jungą, kuris vadinamas pozityviu psichologu ir filosofu. Bet kokios neurozės ar depresijos atveju jis regėjo impulsą praplėsti savo sąmonę. Man itin patinka šis jo posakis apie depresiją: „Depresija panaši į juodai apsirengusią damą. Jei ji atėjo, nevyk jos šalin, bet pakviesk ją užeiti, pasodink prie stalo, pavaišink kaip viešnią ir pasistenk išgirsti, ką ji nori pasakyti.“

    Turiu svajonę sumažinti vaistus, bet psichoterapeutai tvirtina, kad tam, jog įvyktų koks nors pokytis, reikia bent jau vienerių metų psichoterapijos. Deja, tokia man yra visiškai neprieinama. Džiaugiuosi, kad nuo šių, 2018-ųjų, metų poliklinikoje galiu užeiti pasikalbėti su psichologu, kai atsiduriu sudėtingesnėse situacijose.

    Seminare kalbėjome, kad visiems juk būna sunku, kartais prireikia pagalbos. Tad kodėl paprašyti kitų arba specialistų pagalbos turi būti gėda? Juk tai normalu. Kodėl turėtų būti gėdinga palūžti, išgyventi sunkius momentus? Juk visi išgyvename panašias patirtis.

    Norėčiau pasidalinti viena menine ir kūrybine idėja. Turiu pažįstamą dailininkę (ji serga sunkia psichikos liga, dažnai gydoma elektrošokais). Mano buvo pageidavimas, o ne reikalavimas iš dailininkės, kad ji sukurtų paveikslą, kuriame matytųsi mano liga, bet neįžeidžiančiai (pvz., ne varžteliai kristų iš galvos kaip karikatūrose, ne kokios kirmėlės ten knibždėtų, galva nebūtų skilusi į dvi dalis ar susiūta ir pan.). Ji sukūrė plakatą „Žmogus“, pasiūlė jam pritaikyti jam žodžius, kurie bus jame įrašyti. Išsirinkome Algimanto Baltakio eilėraštį „Pėsčias paukštis“ ir jo parafrazę, tai: „Nešuos tik viltį pakilti...“  

monikos_nemmm.jpg    

Aš taip interpretuoju šį plakatą: „Šiame kūrinyje aš išties matau savo likimą. Paukštis simbolizuoja kūrybą, polėkį, o raudona spalva – gyvenimą, gyvybę, bet jame taip pat vaizduojama liga, kryžius, apsėdimas, kurių negali atsikratyti, kurių nebenori. Raudonas paukštis kraujagyslėmis ir nervais išvagoja tavo galvą ir ją nudažo srūvančiu krauju. Jis taip pat yra laiške ant suliniuoto popieriaus, su trūkinėjančiomis linijomis, kurį skaitau drauge su jumis taip atsiverdama. Sakoma, kad „sveiką protą nuo pamišimo kartais skiria labai plona arba tik punktyrinė linija...“   

 

Atsistatymas arba atsigavimas reiškia, kad jau sugebi gyventi geriau, kaip pats tai supranti. Taip pat nėra svarbu, ar dar jauti psichikos ligos simptomus, ar jau nebe.

Atsistatymas yra individuali patirtis: tai kelionė, bet taip pat gali būti ir tikslas.

Žmonės gali sveikti ir po kažkurio laiko jaustis sveikesni net ir susirgę sunkiausiomis psichikos ligomis arba turėję rimčiausių psichikos sveikatos problemų.

Kas skatina atsistatymą?

    1) Bendrumas, ryšių sukūrimas.

Tai geri santykiai ir teigiami ryšiai su kitais žmonėmis. Jie apima psichikos sveikatos problemų turinčių žmonių savitarpio pagalbą, taip pat jų santykius su šeima, draugais, globėjais. Taip pat svarbu palaikyti teigiamus ryšius su sveikatos priežiūros specialistais, dalyvauti bendruomenės veikloje.

    2) Viltis ir optimizmas.

Viltis ir optimizmas yra visuotinai pripažįstami kaip atsigavimo pagrindas. Negalima pasikeisti be tikėjimo, kad geresnis gyvenimas yra ir galimas, ir pasiekiamas. Viltis ir optimizmas pasireiškia: tikėjimu, kad atsigausi; motyvacija keistis; vilties įkvepiančiais santykiais; pozityviu mąstymu ir sėkmės vertinimu; svajonių, troškimų ir siekių turėjimu.

    3) Tapatybė.

Sveikstant svarbu įgyti teigiamą požiūrį į save ir savo tapatybę. Svarbu įveikti stigmą ir pripažinti save kaip vientisą asmenį – stengtis nesusitapatinti su liga arba diagnoze.

    4) Tikslas ir prasmė.

Atsistatymui svarbu gyventi prasmingai ir turėti tikslą. Mes visi suvokiame prasmę labai skirtingais būdais: kai kurie žmonės gali atrasti dvasingumo svarbą, kiti randa prasmę dirbdami arba užmegzdami stipresnius tarpasmeninius ar bendruomenės ryšius. Daugeliui žmonių svarbu sulaukti įvertinimo, būti aktyviais bendruomenės nariais.

    5) Įgalinimas.

Ypač didelis dėmesys skiriamas stipriosioms pusėms, asmeninei atsakomybei ir savo gyvenimo kontrolei. Tai gali būti sunku, bet labai svarbu atsistatymui. Įgalinimas vyksta, kai žmonės, turintys psichikos sveikatos paslaugų vartojimo patirties, įtraukiami į savo bendruomenes, į sprendimus dėl jų pačių gydymo ir pagalbos. Vienas iš būdų, kaip geriau kontroliuoti atsigavimą, yra naudoti savikontrolės metodus.

    „Dažnai esame linkę kalbėti apie tai, ko negalime, tačiau reikia tarsi pakilti virš diagnozės. Labai svarbu įsisamoninti, kad ne liga tave kontroliuoja, kad gali daugiau. Valdykite savo gyvenimą, prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus, “ – ragino seminaro vedėja. Juk diagnozė nėra vienintelė mūsų tapatybė. Svarbu suformuoti kitą tapatybę – pvz., anot lektorės, ji dar yra sesuo, teta, aktyvi visuomenininkė, menininkė, skaniai gamina ir t. t.

    Įvardyti reiškiniai, kurie trukdo sveikimui, – tai: skurdas, ekonominė nelygybė, pastovaus būsto neturėjimas, teisių praradimas, diskriminacija (dėl lyties, negalios, seksualinės orientacijos), rasizmas. Labai sunku sveikti, kai situacijos nepagerina ir neužtikrina valdžios politika, visuomenė. Anksčiau psichikos liga sergančius pacientus tai privesdavo prie ilgalaikės arba viso gyvenimo negalios. 

 

Teksto autorė – Monika Nemanytė

Redagavo „Psichikos sveikatos perspektyvos“