Naujienos

Koalicija "Psichikos sveikata 2030" kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą dėl Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo

 

LR Sveikatos apsaugos ministrui                    

Jurui Poželai    

 

Iki šiol Lietuvoje galioja 1995 metais priimtas Psichikos sveikatos įstatymas. Šio įstatymo nuostatos yra pasenusios ir neatitinka kitų nacionalinių teisės aktų, pavyzdžiui, 2007 metais priimtos Lietuvos psichikos sveikatos strategijos, numatančios modernias, pacientų poreikius atitinkančias paslaugas, ir tarptautinių žmogaus teisių dokumentų – tokių kaip 2010 metais ratifikuotos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos. Mūsų žiniomis, šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje yra svarstomas naujas Psichikos sveikatos įstatymo projektas. Viena iš esminių ir viešojoje erdvėje ypač aktyviai aptariamų jo nuostatų liečia priverstinės hospitalizacijos (viešojoje retorikoje dažnai klaidingai vadinamos priverstiniu gydymu) klausimus. Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Psichikos sveikata 2030“ delegavo atstovę Dovilę Juodkaitę dalyvauti darbo grupėje, siekiant tiesiogiai įsitraukti į projekto rengimo procesą, tačiau siekiant, kad šis projektas atitiktų tarptautinius žmogaus teisių ir psichikos sveikatos paslaugų standartus, teikiame šias pastabas ir pasiūlymus.

Pagal šiuo metu galiojantį Įstatymo 27-tą straipsnį „Asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakąs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuojamas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.“ SAM darbo grupės parengtame Įstatymo projekto 15-tame straipsnyje įtvirtinama nauja nuostata, dar labiau praplečianti priverstinės hospitalizacijos ribas: asmenys, kuriems įtariami psichikos ir elgesio sutrikimai dėl pshichoaktyvių medžiagų vartojimo, priverstinai hospitalizuojami esant tam tikrų sąlygų visumai, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Šiai, į įstatymo projektą įtrauktai, nuostatai koalicija prieštarauja, nes:

        a)    Netikslingai išskiriama papildoma asmenų grupė – psichikos ir elgesio sutrikimų dėl pshichoaktyvių medžiagų vartojimo turintys asmenys. Toks šios grupės išskyrimas tik didina stigmatizavimo riziką, nes nepagrįstai traktuoja šiai grupei priklausančius asmenis kaip išskirtinai pavojingus ir reikalaujančius papildomų juos ribojančių priemonių. Be to, psichikos ir elgesio sutrikimų dėl pshichoaktyvių medžiagų vartojimo turinčių asmenų išskyrimas nėra būtinas, nes priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų ir taip yra vienas iš psichikos ir elgesio sutrikimų (TLK-10), o įstatymo nuostatos turi būti vienodos visoms pacientų grupėms.

        b)    Priverstinės hospitalizacijos taikymas remiantis vien įtarimu nėra pakankamai pagrįstas. Galimybė asmenį priverstinai hospitalizuoti jam nenustačius diagnozės, palieka daug erdvės interpretacijoms bei laisvių suvaržymui be aiškaus ir objektyvaus (mediciniškai pagrįsto) pagrindo.

        c)    Nurodytos sąlygos, įgalinančios priverstinai hospitalizuoti asmenis, kuriems įtariami psichikos ar elgesio sutrikimai dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo yra netinkamos. Viena iš sąlygų – abstinencijos būklė – gali būti įvertinta tik gydytojo psichiatro. Kitos dvi sąlygos, apibūdinančios tokį elgesį kaip nuolatinis psichologinis, fizinis smurtas ar nekritiškas savo būklės vertinimas, nėra būtinai susijusios su psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimais dėl psichoaktyvias medžiagų vartojimo. Be to, smurto apraiškos yra ir turi būti sprendžiamos ne medicinos, o teisėtvarkos priemonėmis, kurios yra numatytos ir aiškiai apibrėžtos įstatymuose. Medicinos funkcija yra ne izoliuoti, o gydyti.

Buvęs naujo Įstatymo projekto nuostatų pateikimas viešojoje erdvėje ir jas supantis politinis/visuomeninis diskursas galimai klaidino visuomenę sudarydamas įspūdį, kad priverstinio hospitalizavimo naudojimo išplėtimas yra veiksmingas sprendimas bandant įveikti priklausomybės nuo alkoholio problemą Lietuvoje. Netiksliai ir klaidinančiai tapatinamos „priverstinio hospitalizavimo“ bei „priverstinio gydymo“ sąvokos, nes priverstinis hospitalizavimas trims paroms dar nereiškia veiksmingo priklausomybės gydymo, kuris yra ilgalaikis procesas. Atvirkščiai, priverstinai hospitalizuojamas asmuo išgyvena trauminį patyrimą ir bejėgiškumą, o dėl to psichikos sveikatos krizė (dėl kurios jis yra hospitalizuojamas) dar labiau gilėja. Be to, psichiatrijos ligoninėje skiriami vaistai, o ne psichosocialinės paslaugos, kurios padėtų asmeniui keisti elgesį ilgalaikėje perspektyvoje. Viešojoje retorikoje taip pat nėra kalbama, kad šias problemas galima ir reikia spręsti be “represijų” – pirminėje ir antrinėje psichikos sveikatos priežiūros grandyje, jas stiprinant ir vystant.

Yra sukaupta daug mokslo įrodymų, kad priverstinis gydymas taip pat nėra pakankamai rezultatyvus ir nesąlygoja sveikimo proceso. Mokslo tyrimų išvadose teigiama, kad sąmoningas pasirinkimas gydytis yra viena esminių priklausomybės gydymo prielaidų. Prievartinių teisėtvarkos sankcijų grėsmė gali tapti papildoma išorine motyvacija pradėti gydytis ir/ar ilgiau išlikti gydyme, tačiau tik tuo atveju, kai asmuo pats renkasi, ar vykdyti sankcijas, ar gydytis. Vadinasi jam/jai turi būti suteikiamos šios dvi alternatyvos. Esant dideliam priklausomybės nuo alkoholio mastui, išorinės motyvacijos priemonės, tokios kaip įpareigojimas gydytis, gali būti svarstomos, tačiau jos turėtų būti įtvirtintos per probacijos sistemą. Taip pat gydymas ir kita psichosocialinė pagalba ją pasirinkusiam asmeniui turėtų būti greitai prieinama ir valstybės apmokama.

Galiausiai psichikos sveikatos krizė žmogaus neištinka per vieną dieną. Jau iki tol vyksta procesas, kurio metu žmogus patiria psichikos sveikatos sunkumus – besivystančią priklausomybę, depresiją ar vis labiau slegiančius išgyvenimus. Psichikos sveikatos paslaugų sistema turi būti išvystyta taip, kad tokiais atvejais nebūtų laukiama, kol ištiks krizinė situacija, o anksti būtų atliepta į individualius kliento poreikius:

         a)    Turi būti prieinamas visas spektras įvairių paslaugų ir tarpdisciplininė specialistų komanda – psichologo, socialinio darbuotojo, teisininko, psichiatro paslaugos, teikiamos namuose, dienos centruose ar ligoninėse. Taip pat turi būti prieinami užimtumo ir psichosocialinės reabilitacijos centrai ir savitarpio paramos ir pagalbos grupės, šeimos narių konsultavimas. Visos reikalingos paslaugos turėtų būti siūlomos atvejo vadybininko, kartu su klientu sudarančiu individualų planą, kurio tikslas – būklės pagerėjimas.

        b)    Paslaugos turi būti ne “laukiančios kliento“, o aktyvios, esant poreikiui, vykstant pas klientą į namus ar susiekiant telefonu, organizuojant mobilias pagalbos krizėse paslaugas.

        c)    Kliento motyvavimas siekti elgesio pokyčių, gerinti psichikos būklę yra įmanomas ir tai yra svarbi paslauga, kuri turi būti psichikos sveikatos sektoriuje dirbančių specialistų įvaldyta, teikiama ir lengvai prieinama.

       d)    Reikalingas visuomenės švietimas ir mokymas, kaip atpažinti psichikos sveikatos sutrikimų simptomus, kaip padėti sau, artimiesiems ar aplinkiniams žmonėms, kur ir kokios profesionalų pagalbos ieškoti.

Siekiant priimti tarptautinius standartus ir geriausią praktiką atitinkantį Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, skatiname atsižvelgti į specialistų siūlymus, vadovautis mokslu patvirtintomis, tarptautinėmis rekomendacijomis. Darbo grupė, rengianti Įstatymo projektą taip pat turėtų kreiptis techninės pagalbos į Pasaulio sveikatos organizaciją.

 

Koalicijos „Psichikos sveikata 2030“ vardu,

Psichikos sveikatos perspektyvos direktorė

Karilė Levickaitė